
Šiuolaikinėje klasėje vis dažniau pamatysite interaktyvųjį ekraną greta tradicinės lentos. Tyrimai rodo, kad interaktyvių lentų naudojimas gali reikšmingai pagerinti mokinių pasiekimus – viename tyrime mokinių rezultatai pakilo 16 procentilių palyginus klases su ir be šios technologijos (Marzano ir Haystead, 2009). Ne veltui apie 60 % JAV klasių jau turi interaktyvius ekranus, o daugelyje Europos mokyklų interaktyvi lenta tampa įprasta mokymo priemone. Vis dėlto tradicinė rašymo lenta neprarado savo vertės – ant jos galima greitai užrašyti mintis, formulę ar schemą, ji veikia be elektros ir visuomet „po ranka“. Tad vis dažniau pasirenkamas sprendimas derinti interaktyvų ekraną su klasikinėmis lentomis, kad būtų išnaudoti abiejų privalumai. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip slankiojančių lentų sistemos leidžia patogiai sujungti skaitmeninį ekraną su analogine lenta, bei kokie ergonomikos principai užtikrina patogų ir saugų tokios įrangos naudojimą.
Kada reikalingas mobilumas
Interaktyvus ekranas klasėje gali būti montuojamas keliais būdais: pakabinamas ant sienos arba naudojamas mobilus stovas, leidžiantis lengvai pervežti įrangą tarp kabinetų.
Kada pranašesnis mobilumas?
Jei mokykla turi mažiau ekranų nei yra kabinetų, akivaizdu, kad mobilūs stovai su ratukais suteikia galimybę vieną ekraną dalintis per kelias erdves. Kokybiški mobilūs stovai paprastai turi užrakinamus ratukus, kad ekranas būtų stabilus pamokos metu. Mobilumas suteikia ir pedagoginį lankstumą – mokytojas gali keisti klasės išdėstymą pagal veiklos poreikius, pavyzdžiui, diskusijai ar darbui grupėse, o ekranas perkeliamas ten, kur jo tuo metu reikia. Ekspertai pažymi, kad mobilūs stovai suteikia lankstumą, tuo tarpu sieniniai montavimo sprendimai užtikrina stabilumą – pasirinkimas priklauso nuo klasės poreikių.
Kitas atvejis, kada verta rinktis nestandartinį montavimą, yra silpna ar nepatikima siena. Seni pastatai ar pertvaros iš gipso kartono ne visada atlaikys sunkią interaktyvaus ekrano konstrukciją. Tuomet pasitarnauja grindinis ekrano stovas – specialus laikiklis, tvirtinamas prie grindų. Grindiniai stovai perima visą apkrovą, todėl ekraną galima saugiai montuoti net prie silpnesnių sienų, prie stiklo pertvarų ar ant akustinių sienelių, kur įprastas kabinimas neįmanomas. Toks stovas suteikia ir papildomą saugumą bei ergonomiką: ekranas sumontuojamas optimaliame aukštyje, kad ir mokiniams, ir mokytojui būtų patogu juo naudotis.
Mobilūs bei grindiniai stovai yra puikus sprendimas, kai reikia didesnio lankstumo arba patikimo montavimo nestandartinėmis sąlygomis. Jei ekraną planuojama naudoti viename kabinete ir siena yra tvirta, galima rinktis ir fiksuotą sieninį laikiklį, svarbu tik įsitikinti, kad laikiklis atlaikys įrenginio svorį ir bus montuojamas saugiai į tvirtą konstrukciją.
Slankiojančių lentų sistemos
Slankiojančios lentų sistemos – tai inovatyvus sprendimas, leidžiantis integruoti interaktyvų ekraną į tradicinę klasės lentą. Paprastai aplink ekraną montuojamos kelios judančios keramikinės magnetinės lentos, kurios gali uždengti arba atidengti ekraną prireikus. Tokiu būdu mokytojas gali vienu metu naudoti ir skaitmeninį ekraną, ir įprastą rašymo paviršių – tai suteikia daugiau lankstumo ir erdvės informacijai pateikti. Slankiojančios sistemos derina funkcionalumą, ergonomiką ir estetiką: jos efektyviai išnaudoja klasės erdvę, leidžia greitai transformuoti mokymo aplinką skirtingoms veikloms ir padeda sukurti patogias, dinamiškas pamokas. Tokios sistemos tampa vis dažnesniu šiuolaikinės mokyklos pasirinkimu, nes padeda suderinti analoginį ir skaitmeninį ugdymą viename komplekte.
Horizontali ar vertikali slankiojanti lentų sistema
Horizontalios slankiojančios lentos
Tai populiariausias sprendimas, kai dvi ar daugiau lentų stumdomos į šonus lygiagrečiai sienai. Horizontalioje sistemoje dažniausiai yra keturios rašymo plokštumos: dvi fiksuotos šonuose ir dvi priekyje stumdomos lentos, kurios uždengia interaktyvų ekraną, kai jis nenaudojamas. Pagrindinis privalumas yra didelis rašymo plotas. Mokytojas vienu metu gali turėti atidengtas kelias lentas skirtingai informacijai, pavyzdžiui, ant vienos lentos pateikti užduotį, ant kitos – sprendimo eigą, o interaktyviame ekrane rodyti vizualų pavyzdį. Be to, lentos gali būti stumdomos taip, kad dalis informacijos laikinai paslepiama ir atveriama tik tada, kai reikia – tai padeda valdyti mokinių dėmesį (pvz., atidengti atsakymus tik po diskusijos). Horizontali berėmė sistema – tai tokios lentos variantas, kai visos paviršiaus dalys sudaro vientisą plokštumą be juntamų rėmų. Vientisas berėmis paviršius atrodo estetiškai, leidžia rašyti per visą lentos plotį, taip pat patogiau sujungti kelias lentas į vieną didelę schemą ar brėžinį. Horizontalios sistemos reikalauja pakankamai vietos sienos pločiu – jei klasė yra didesnė, toks sprendimas suteikia maksimalų funkcionalumą. Ribojantis veiksnys gali būti nebent sienos plotis, nes mažoje patalpoje keturios lentos gali netilpti arba būti nepraktiškos.
Vertikalios slankiojančios lentos
Tokios lentos dar vadinamos „giljotinos“ tipo lentomis. Šiose sistemose rašymo lenta slankioja aukštyn – žemyn. Tai ypač pravartu ten, kur trūksta sienos ploto į šonus – aukštyn judančiai lentai nereikia papildomos erdvės, todėl ji tinka kompaktiškoms klasėms. Vertikali sistema paprastai susideda iš dviejų dalių: interaktyvaus ekrano ir virš jo sumontuotos stumdomos lentos. Kai naudojamas ekranas, lenta pakeliama į viršų (arba nuleidžiama žemyn už ekrano, jei konstrukcija leidžia), o kai norima rašyti – lenta nuleidžiama žemyn, uždengiant ekraną. Privalumas – vietos taupymas ir ergonomika. Mokytojas gali lengvai kilstelėti ar nuleisti lentą, pritaikydamas aukštį savo poreikiams, be to, visa užrašyta informacija lieka ant lentos ir gali būti vėl matoma tiesiog perstumdžius paviršių, nereikia nutrinti turinio kaip naudojant vieną mažą lentą. Tokie mechanizmai paprastai turi saugos sprendimus (stabdžius, fiksatorius), kurie neleidžia lentai staiga kristi žemyn – tai itin svarbu, kad naudojant tokias vertikalias slankiojančias sistemas nebūtų sužeisti mokiniai ar mokytojai. Vertikalių sistemų ribos: vienu metu matomas tik vienas rašymo paviršius, skirtingai nei horizontalioje, kur galite atidengti kelias lentas iškart, tad mokytojas planuodamas pamoką turi apgalvoti, ką rodys ekrane, o ką rašys ranka paeiliui. Visgi mažesnėje erdvėje tai dažnai vienintelis būdas turėti didelę lentą ir interaktyvų ekraną kartu.
Atveriamų lentų sistemos
Tai tradicinis sprendimas, kai interaktyvus ekranas montuojamas spintelės tipo lentoje su durelėmis. Iš šonų pritvirtintos varstomos lentų plokštės uždaro ekraną kaip dvigubos durys, o prireikus atveriamos į šonus. Toks dizainas suteikia itin platų rašymo paviršių – lentų „durys“ gali būti naudojamos išorinėje pusėje (užvertos kaip dvi atskiros lentos), arba išskleidus – vidinėje pusėje. Pavyzdžiui, užvėrus dureles, turite klasikinę didelę lentą per visą plotį, o atvėrus – centre atsiveria interaktyvus ekranas, šonuose lieka dar dvi rašymo lentos. Privalumai: ekranas yra apsaugotas, kai nėra naudojamas, emalinės lentos plokštės saugo ekraną nuo dulkių ir fizinio poveikio, be to, mokytojas gali iš anksto ant vidinių durelių pasiruošti medžiagą ir ją parodyti tinkamu metu pamokoje. Ši sistema leidžia lygiagrečiai naudoti analoginę ir skaitmeninę priemonę, pavyzdžiui, vienoje atveriamoje lentoje braižyti diagramą, o ekrane rodyti skaitmeninius duomenis. Ribos: atveriamoms lentoms reikia erdvės – įsitikinkite, kad atidarytos lentos neužstos praėjimo ar lentynų. Taip pat durų vyriai turi būti kokybiški ir tvirtai sumontuoti, kad ilgainiui plokštės nenusvirtų. Dėl papildomų dalių tokia sistema gali kainuoti daugiau nei slankiojanti, tačiau ji suteikia maksimalų funkcionalumą derinant tradicinį ir interaktyvų mokymą.
Berėmės sistemos
Šis terminas dažniausiai taikomas horizontaliosioms slankiojančioms lentoms, kai sujungtos lentų dalys sudaro vientisą rašymo sieną be rėmų. Berėmis dizainas reiškia, kad,dvi stumdomos lentos susiglaudusios centre neturi atskiro metalinio rėmo krašto – vaizdas nepertraukiamas, piešiant kreida ar markeriu nejuntamas slenkstis tarp lentų dalių. Privalumai: didesnis estetiškumas ir praktiškumas – mokytojai gali rašyti per visą lentos plotį tarsi ant vieno didelio lapo, magnetiniai paviršiai glotniai susijungia. Tai ypač naudinga braižant ilgas skaičių ašis, rašant sakinius per visą lentą ar kabinant plakatus. Trūkumai: berėmių lentų montavimas turi būti itin tikslus, kad lentos susilygiuotų idealiai lygiai, taip pat kraštų apsauginiai rėmeliai minimalūs, todėl reikia atsargumo, kad nepažeistumėte lentos briaunų. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių berėmių sistemų gaminamos iš ypač tvirtų medžiagų, todėl tarnauja ilgai. Kaip ir kiti kokybiški mokykliniai baldai, geros slankiojančios lentos atsparios intensyviam naudojimui: keraminis paviršius nesibraižo, lengvai valomas, metalinės konstrukcijos patvarios. Gamintojai taip pat atsižvelgia į saugumą – kraštai apvalinami, mechanizmai testuojami, kad atitiktų standartus. Investicija į ilgaamžę slankiojančią sistemą atsiperka, nes tokia įranga tarnaus ne vienerius metus be didelės priežiūros.
Aukščio ir matymo kampų praktika
Tinkamas ekrano ir lentos aukštis – kritinis ergonomikos klausimas. Per žemai sumontavus interaktyvų ekraną, aukštesniems mokytojams teks kūprintis, o gale sėdintys mokiniai gali nematyti apatinių vaizdo dalių, nes jas užstos klasės draugai. Per aukštai pakabinus – mažesni mokiniai nepasieks ekrano valdyti liečiamų funkcijų, o visi kiti turės nuolat kelti akis, kas ilgainiui vargina kaklo raumenis. Tarptautinė praktika siūlo orientacinius aukščius: pradinukams rekomenduojama, kad ekrano centro aukštis būtų maždaug 1,2–1,3 m nuo grindų, o vyresnių mokinių bei suaugusių auditorijai – apie 1,47–1,52 m. Kitaip tariant, ekrano vidurys turėtų atsidurti ties vidutinio ūgio žiūrovo akių lygiu. Žinoma, kiekviena klasė skiriasi – geriausia prieš tvirtinant ekraną išbandyti jo padėtį: atsisėskite keliuose galiniuose suoluose, pažiūrėkite, ar visos keturios ekrano kampinės sritys aiškiai matomos. Regėjimo linija turėtų kristi į ekraną apytiksliai statmenai. Rekomenduojama, kad žvelgiant iš paskutinių eilių, viršutinė ekrano krašto pozicija neviršytų ~35° kampo virš horizontalios akių linijos. Taip pat patariama palikti ~90–120 cm aukščio tarpą tarp grindų ir vaizdo apačios, kad net ir pirmame suole sėdintys neuždengtų vaizdo kitiems. Jeigu klasėje mokosi įvairaus amžiaus mokiniai, pvz., bendrojo lavinimo mokyklose ar daugiafunkcėse erdvėse, verta pagalvoti apie reguliuojamo aukščio laikiklius. Yra sprendimų su pneumatine ar elektrine aukščio keitimo funkcija, kurie leidžia greitai pakelti ar nuleisti ekraną prie skirtingo ūgio auditorijos – tai ypač praverčia pradinių klasių mokytojams.
Be aukščio, svarbūs ir matymo kampai bei aplinkos šviesa. Interaktyvūs ekranai dažnai turi plačius matymo kampus (178° tiek horizontaliai, tiek vertikaliai), tačiau praktikoje norisi, kad visi mokiniai sėdėtų maždaug priešais ekraną. Klasės išdėstymas turėtų užtikrinti, kad niekas nežiūrėtų į ekraną labai iš šono. Specialistai rekomenduoja maksimaliu šoniniu kampu laikyti ~45° nuo ekrano centro – toliau vaizdas gali būti sunkiau įžiūrimas. Paprastai standartiniame stačiakampiame kabinete ši sąlyga įvykdoma, jei mokytojas naudoja ekraną kabineto priekyje, o suolai išdėstyti veidu į jį. Rečiau pasitaikančiose interaktyviose klasėse, kur grupių išdėstymas ratu ar kitu nestandartiniu būdu, reikėtų numatyti kelis ekranus arba interaktyvias lentas skirtingose pusėse, kad nebūtų nepalankių stebėjimo krypčių.
Akinimo kontrolė – dar vienas iššūkis, jungiantis technologijas su patalpos aplinka. Ekrano paviršius turi būti matomas be trukdančių atspindžių. Ryški saulė ar tiesioginės lempos šviesa gali sukelti blizgesį ekrane ar lentoje, todėl planuodami interaktyvaus ekrano vietą atsižvelkite į langus ir apšvietimą. Patariama nemontuoti ekrano priešais langą – dienos metu vaizdas gali išblukti, be to, žiūrovai matys lango atspindį. Geriau rinktis sieną, kuri gauna mažiau tiesioginės šviesos, arba užtikrinti užuolaidas ar žaliuzes langams. Lubinius šviestuvus geriausia išdėstyti taip, kad jie nekristų tiesiai ant lentos ar ekrano paviršiaus – idealiu atveju apšvietimas turėtų būti valdomas zonomis (atskirai priekyje ir gale klasės). Interaktyvūs ekranai paprastai turi antirefleksinį (matinį) paviršių, kuris sumažina atspindžius, tačiau vis tiek vertėtų vengti tiesioginės šviesos. Jeigu pastebite akinimą, spręskite problemą: jei yra galimybė, pakreipkite ekraną, naudokite šviesos difuzorius arba tiesiog išjunkite dalį apšvietimo per prezentaciją. Galiausiai, patikrinkite vaizdą iš įvairių vietų klasėje (kampų, galinių suolų) dar prieš galutinai tvirtindami įrangą – tai padės rasti optimalų kampą ir aukštį, kuriame vaizdas visur gerai matomas.
Interaktyvus ekranas ir slankiojančios sistemos – derinys šiuolaikiškai mokymosi aplinkai
Apjungus interaktyvų ekraną su tradicine lenta kuriama sinergija, kuri gerina mokymo proceso kokybę. Mokytojas gali vienu metu naudoti skaitmeninius išteklius, pavyzdžiui, edukacines programas, vaizdo medžiagą, ir rašyti pastabas ar spręsti uždavinius ant lentos. Slankiojančios sistemos užtikrina, kad abi priemonės patogiai tilptų klasėje, nes jon nekonkuruoja dėl vietos, o papildo viena kitą. Tinkamai parinktas montavimo sprendimas – mobilus ar grindinis stovas, horizontalus ar vertikalus mechanizmas, padeda pritaikyti technologijas prie mokyklos erdvės ypatybių. Laikantis ergonomikos gairių, ši įranga bus saugi ir patogi: teisingas aukštis ir kampas apsaugos nuo nereikalingo akių bei kaklo nuovargio, o akinimo suvaldymas leis mokiniams aiškiai matyti turinį. Galų gale, investicija į interaktyvių technologijų ir klasikinių lentų derinį kuria šiuolaikišką mokymosi aplinką, kurioje inovacijos tarnauja pedagogikai, o ne trukdo jai.
